Kai žmonės kalba apie mažą{0}}lašelinį drėkinimą, kai kurie klaidingai mano, kad vanduo sušlapina tik nedidelę dirvožemio juostelę tiesiai po lašintuvu. Tačiau tikrasis vandens procesas dirvožemyje yra daug sudėtingesnis ir efektyvesnis. Kadangi vanduo lėtai patenka į dirvą, dėl gravitacijos jis ne tik teka žemyn. Varomas kapiliarinių jėgų, jis vienu metu taip pat išsiskleidžia į šonus į visas puses. Dėl šio sujungto vertikalaus ir horizontalaus judėjimo dirvožemyje susidaro prisotintas svogūnėlio formos drėgnas plotas, kuris techniškai vadinamas „drėkinimo lempute“.
Šios drėkinimo lemputės forma ir dydis ne visada yra vienodi. Jie labai priklauso nuo fizinės dirvožemio struktūros ir nuo to, kaip lengvai vanduo gali judėti per jį. Daug eksperimentinių duomenų rodo, kad skirtingų tipų dirvožemis sudaro skirtingas drėgnų vietų formas.
Šiurkščiame dirvožemyje, pavyzdžiui, smėlingoje ar žvyruotoje dirvoje, gravitacija yra stipresnė už kapiliarinę jėgą. Todėl vanduo įsiskverbia giliai, bet nelabai pasiskirsto į šonus. Šiose dirvose drėkinimo svogūnėlis dažniausiai siekia 50–60 centimetrų gylį, tačiau jo horizontalus plotis yra gana siauras, tik apie 40–50 centimetrų.
Priešingai, priemolio dirvožemio struktūra yra labiau subalansuota, o gravitacija ir kapiliarinė jėga atlieka svarbų vaidmenį. Čia drėkinimo lemputės vidutinis gylis yra apie 40–50 centimetrų, o jos horizontalus skersmuo padidėja iki maždaug 50–60 centimetrų.
Akivaizdžiausias plėtimasis į šoną vyksta sutankintame molio dirvožemyje. Kadangi šis tankus dirvožemis turi labai mažas poras ir stiprias kapiliarines jėgas, vanduo labai lėtai juda žemyn ir yra priverstas plačiai plisti į išorę. Dėl to molingoje dirvoje drėkinamasis svogūnas yra daug seklesnis, jo gylis siekia tik 25–35 centimetrus. Tačiau jis turi plačiausią horizontalų išplitimą – nuo 60 iki 70 centimetrų skersmens. Šių modelių supratimas padeda ūkininkams efektyviau naudoti vandenį ir užtikrinti, kad augalų šaknys gautų pakankamai drėgmės.
